Geros savijautos centras OYA

Išgirskime savo kūno išmintį!

Pagal Idriso Lahore’o metodą dirbanti konsteliatorė J. E. Lukauskienė: „Protėviai visada su mumis“

https://www.zmones.lt/naujiena/pagal-idriso-lahore-o-metoda-dirbanti-konsteliatore-j-e-lukauskiene-proteviai-visada-su-mumis.d19ad7e4-5e29-11e9-86a7-aa000054c883?fbclid=IwAR3frnAJyzF-Iiq8fK0H-6zHoOV1x0in5-M64VPQQ5UgTxX4HDqEVT-X2h0


Autorius: I. Balnanosienė
Publikuota: 2019-04-15 08:58
FacebookPinterestPaštasDar...140

„Neretas įsivaizduoja, kad yra nepriklausoma asmenybė, egzistuojanti tarsi pati savaime. Tačiau tai tėra iliuzija. Iš tikrųjų visi esame tiesiogiai susiję vieni su kitais, ypač su savo giminės nariais“, – pokalbį pradeda Jurgita Estelle Lukauskienė, Laisvojo Samadevos universiteto dėstytoja ir konsteliatorė, dirbanti pagal Idriso Lahore’o metodą.

Nelengva suvokti, kad protėviai ir jų nugyventi gyvenimai gali lemti mūsų likimą...

Ir vis dėlto lemia. Egzistuoja tam tikra epigenetinė atmintis, kurioje įrašoma viskas, ką išgyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, netgi jų broliai, seserys. Tai, ką išgyvename mes, į ją taip pat įrašoma ir vienaip ar kitaip lems ateinančių kartų likimus. Tad būtų naivu manyti, kad tai, kas išgyventa giminėje, į kurią ateiname gimdami, mūsų niekaip nepaveiks. Protėviai – ir tie, kurie tebegyvena, ir tie, kurie kažkada gyveno, – yra neatsiejama mūsų esybės dalis. Jie visą laiką yra mumyse, ir reiškiasi per mus visais egzistencijos lygmenimis.

 Pradedant fiziniu – tereikia pažvelgti į veidrodį ir pamatysime, kad akis paveldėjome iš mamos, plaukų spalvą iš tėčio, kūno sudėjimą iš senelės ir pan. Dar įdomesnių dalykų atsiveria tuomet, kai pradedame tyrinėti savo elgsenos modelius, likimą. Ruošdamiesi konsteliacijai, su klientais darome genogramą. Ji labai aiškiai atskleidžia, kaip mūsų gyvenimai persipina su kitų giminės atstovų gyvenimais, kaip mes kartojame tam tikras jų klaidas ar patiriame tokių pat problemų, susiduriame su tomis pat ligomis.

Ar protėvių patirtus sunkumus išgyvename visiškai taip pat, kaip išgyveno jie?

Gali būti labai įvairiai. Kartais protėvių išgyvenimai mūsų gyvenime gali pasireikšti gana netikėtomis formomis. Pavyzdžiui, kartą teko dirbti su moterimi, kuri skundėsi, kad niekaip negali laikytis dietos. Net tuomet, kai nebūdavo alkana, ją vis tiek traukdavo užkąsti. Vis nerimaudavo, kad, neduok Dieve, liks nepavalgiusi. Žinojo, kad toks nuolatinis užkandžiavimas kenkia sveikatai, tačiau niekaip negalėjo liautis. Atrodė, tarsi kažkokia jėga, stipresnė už ją, nevalingai veda į virtuvę... Interviu metu paaiškėjo, kad moters močiutės šeima buvo ištremta į Sibirą, kur kentėjo nuolatinį maisto nepriteklių, kai kurie šeimos nariai net neišgyveno. Visa ši informacija buvo įrašyta į giminės atmintį, ir dabar tie protėviai, kuriems trūko maisto, kurie bijojo likti alkani ar net mirė iš bado, reiškėsi moters gyvenime per nuolatinį kramsnojimą ir nerimą likti nepavalgiusiai.

Bet, jei imtume skaičiuoti protėvius iki pat ištakų, jų tokia daugybė. Ir, ko gero, kiekvienas jų yra patyręs kokių nors nemalonių dalykų. Negi jų visų išgyvenimai pasireiškia mūsų gyvenime?

Pirmiausia, norėčiau akcentuoti tai, kad iš giminės perimame ne tik nemalonius dalykus, bet ir stipriąsias savybes. Vieninga ir darni giminė mums suteikia didžiulę jėgą, padeda klestėti. Ta, kuri yra silpna, kamuojama sunkumų, nesantarvės, atvirkščiai, tas jėgas sekina. Giminės narių problemos mūsų gyvenime gali pasireikšti visaip ir atkeliauti net iš tolimų kartų. Vis dėlto yra pastebėta, kad didžiausią įtaką mums turi 7 kartos. Per 128 šių kartų protėvius, taip pat artimiausius jų giminaičius (brolius, seseris) gauname stipriausias pamokas. Tų pamokų tikslas – pripažinti ir priimti iš giminės išstumtus narius, pamatyti ir atpažinti giminėje pasikartojančias problemas, suvokti jų priežastis, išsilaisvinti nuo jų ir toliau nekliudomai keliauti savo gyvenimo keliu. Jei to nepadarysime, protėvių išgyvenimai bus perduodami toliau – mūsų vaikams, vaikaičiams.

Tad ką gi daryti su visu šiuo iš protėvių paveldėtu „bagažu“?

Metodus, kuriuos rekomenduoju kitiems, pirmiausia išbandau pati. Tad, remdamasi asmenine savo, taip pat ir daugybės tų, kurie į mane kreipėsi pagalbos, patirtimi, drįsčiau teigti, kad vienas geriausių būdų išsilaisvinti nuo protėvių perduotos naštos – sisteminės konsteliacijos. Jos iš tiesų išlaisvina, keičia likimus. Patyriau tai pati. Po pirmosios konsteliacijos, kuriai ryžausi Prancūzijoje esančiame Samadevos universitete, mano profesinis kelias pasikeitė 180 laipsnių kampu. 

Išsilaisvinau nuo tam tikrų įsipareigojimų ir pajutau jėgą, leidžiančią eiti nauju keliu. Žinoma, nuo mūsų pačių priklauso tai, kaip pasinaudosime ta konsteliacijos atverta laisve gyventi savą gyvenimą. Kartais žmonės, netgi gavę laisvę elgtis kitaip, nepajėgia ja pasinaudoti dėl įsisenėjusių įpročių ir mąstymo stereotipų – juk gyventi įprastą gyvenimą, tegul ir nelabai mielą, esame įpratę, žinome, ko iš jo tikėtis, o eiti nauju keliu reikia valios ir drąsos. Tad konsteliacija yra pirmas žingsnis į išsilaisvinimą. Antrąjį turime žengti patys, patvirtindami tą laisvę konkrečiais veiksmais.

Kaip sisteminė konsteliacija padeda išsilaisvinti nuo giminėje esančių problemų?

Pradėkime nuo to, kad giminė yra sistema – daug galingesnė nei atskiras žmogus. Ši sistema, kaip ir bet kuri kita, egzistuoja pagal tam tikrus principus. Tam, kad būtų paprasčiau suvokti, palyginkime ją su organizmu. Organizmas taip pat yra sistema, kurioje visi organai atlieka konkrečiai jiems skirtas funkcijas. Kartais tam, kad būtų išlaikyta organizmo pusiausvyra, yra aukojamas koks nors organas. Tarkime, gerdami tabletes nuo plaučių ligos, aukojame kepenis. Arba, pavyzdžiui, jei vienas organas pašalinamas, jo funkcijas bent iš dalies perima kitas. 

Šeimos sistema veikia tokiu pat principu. Mes, mūsų tėvai, seneliai, proseneliai esame tarsi tie organai. Jei kuris iš mūsų pažeidžia sistemos pusiausvyrą, kuris nors kitas turi būti dėl to aukojamas, o jei kas nors išstumiamas iš šeimos sistemos, joje lieka žaizda, tuščia spraga, tuomet sistema ieško, kaip užgydyti tą žaizdą ir kaip užpildyti spragą, kad būtų atkurta darna. Taip ir nutinka, kad į šeimą ateinantis naujas narys iš dalies užima išstumtojo vietą. Tačiau tai nėra tikroji jo vieta. Kai žmogus giminės sistemoje kompensuoja tai, ką padarė ar ko nepadarė vienas ar kitas giminės narys, jis negali gauti visos protėvių jėgos ir visaverčiai gyventi savo gyvenimo. Šiuo atveju konsteliacijų metodas – tikras išsigelbėjimas. Jis padeda sistemos ryšius padaryti darnesnius, visiems jos nariams atsistoti į savas vietas ir gyventi savo gyvenimus.

Kokiomis žiniomis grįstas konsteliacijų metodas?

Yra keletas konsteliacijų metodų. Aš dirbu pagal tą, kurį pasauliui atskleidė I. Lahore’as, Laisvojo Samadevos universiteto įkūrėjas. Prieš paskleisdamas šį metodą, jis daugybę metų mokėsi ir praktikavosi tam tikrose brolijose. Viena jų – Sarmung (Sarman) brolija, kurios hakim (gyduoliai) dervišai gyvena dabartinio Afganistano teritorijoje, – perdavė jam savo žinias. Beje, tai, ko mokėsi I. Lahore’as, vadinta ne sisteminėmis konsteliacijomis, o eufoninėmis reprezentacijomis. Hakim dervišai šią techniką perėmė iš senųjų Samaros meistrų, gyvavusių tūkstančius metų prieš mūsų erą, ir surinktas žinias saugojo slaptose brolijose, perduodami iš mokytojo mokiniui. I. Lahore’as – pirmasis vakarietis, kuriam leista tas žinias atskleisti vakarietiškam pasauliui arba, gal tiksliau, priminti, nes jos iš tiesų priklauso ne slaptoms brolijoms, o visos žmonijos paveldui. Jis šias žinias išgrynino ir pritaikė mūsų laikams. Ir štai turime konsteliacijų metodą, nepaprastai veiksmingą sprendžiant su protėviais susijusias problemas.

Kaip protėvių konsteliacijos vyksta?

Pirmiausia žmogus turi atlikti namų darbus ir kuo daugiau sužinoti apie savo giminę, jos narių gyvenimus, likimus. Tada rengiamas interviu, užduodami klausimai apie patį žmogų, jo šeimą, sudaroma genograma. Visa tai skirta tam, kad būtų galima kuo išsamiau ir aiškiau suvokti kamuojančią problemą. Tuomet vyksta konsteliacija, per kurią žmogus išsirenka grupelę asmenų (geriausia, kai jie būna nepažįstami), atstovausiančių jo protėviams. Kiekvienas pakviestasis, tapęs atstovu, ima kontaktuoti su informaciniu lauku, per kurį reiškiasi tam tikras protėvis, ir patiria su juo susijusius išgyvenimus. Kai konsteliacijos dalyviai apsikeičia emocijomis, pojūčiais, išgyvenimais, toje giminėje viskas vėl stoja į vietas. Tie, kurie buvo išstumti, vėl priimami į sistemą. Po sesijos paprastai pasijuntama ramiau, geriau, stipriau... Protėviai visada nori perduoti mums jėgą ir visada linki paties geriausio. Kaip sako I. Lahore’as, nėra nė vienos problemos, kuri galėtų atsilaikyti prieš jėgą, kurią gauname iš protėvių. Po konsteliacijų daugelio gyvenimai ima keistis.

Iš šalies konsteliacija gali atrodyti tarsi žaidimas. Bet kas gi vyksta iš tiesų?

Iš tiesų tai labai gilus procesas. Tačiau mums visai nebūtina suprasti, kas vyksta per konsteliacijas. Tereikia atsiduoti procesui ir stebėti, kas kyla, kas keičiasi mumyse pačiuose. Apskritai niekada negalime žinoti, kokie bus konsteliacijos rezultatai, tiesiog ją atliekame ir paskui procesą patikime karmos arba likimo jėgoms. Kaip sako I. Lahore’as, konsteliatorius – tik instrumentas, per kurį tos jėgos gali pasireikšti.

O ką galime padaryti patys, kad ateityje taptume tais stipriaisiais protėviais, kurie teikia giminei jėgos?

Tarp konsteliatorių sakome, kad geriausia dovana, kurią tėvai gali padovanoti savo vaikams, – pasidaryti konsteliaciją sau, išsiaiškinti savo santykius su protėviais. Be to, labai svarbu suprasti esminius principus, pagal kuriuos funkcionuoja bet kuri sistema, taip pat ir giminės. Šie principai yra trys. Pirmasis – priklausomybės principas. Juo nurodoma, kad kiekvienas turi prigimtinę teisę priklausyti šeimos sistemai ir niekas negali jo išstumti. Bet kurio nario išstūmimas palieka sistemoje neužpildytą vietą, žaizdą, kurią turi kompensuoti kiti sistemos nariai. Jei giminaitis padarė ką nors negera, jums nepriimtina, nesmerkite, neatstumkite jo, rodykite jam atjautą, pamėginkite jį suprasti. Ir patiems derėtų stengtis pritapti giminėje. Kartais, būna, sakome: „Man šie giminės – žemas lygis. Aš kitoks, aš geresnis.“ Taip daryti nevalia. Mes priklausome tai giminei neatsitiktinai ir, tik gerbdami ją, galime išsaugoti visos giminės darną. Netgi blogai kalbėti apie kitus giminės narius yra tolygu išstūmimui.

Antruoju principu skelbiama, kad kiekvienas narys sistemoje privalo turėti konkrečiai jam skirtą vietą. Kaip pavyzdys galėtų būti dėlionė. Kaip žinia, kiekviena jos detalė turi tik jai vienai tinkamą vietą. Tarkime, turime sudėlioti šuniuką. Jei paimsime detalę iš uodegytės ir bandysime ją įsprausti į vietą, kurioje turi būti akytė, nepavyks. Jei per prievartą ir įsprausime, tai vis tiek nebus akytė, tai bus uodegytės detalė. Taip ir šeimos sistemoje. Niekas nieko negali visiškai pakeisti. Jei nesame savo vietoje, tai yra sisteminis pažeidimas.

Trečiuoju principu aiškinama energijos mainų pusiausvyra, t. y. turime ir gauti, ir duoti. Visada turėtume siekti duoti tiek, kiek gauname ir netgi daugiau. Žinoma, kalbama apie gėrio mainus. Tarkime, artimasis jums paruošė kavos, kitąkart jūs jam paruošiate kavos ir dar pridedate pyragėlį. Jei išmoktume visada vadovautis šiais trimis principais, klestėtų mūsų giminė, klestėtume patys, klestėtų visas pasaulis, o protėviai laimintų mūsų kelią. 


Parašykite
Paskambinkite
Žemėlapis
Apie